Muziejuje atsidaro paroda apie Černobylio katastrofą 90-tųjų vaikų akimis
Per Černobylio metines, balandžio 26 d. muziejuje atsidaro paroda „Uždara zona“, kurioje galima bus pamatyti 90-tais sukurtus baltarusių vaikų piešinius Černobylio katastrofos tema.
Apie parodą pasakoja kuratorė Paulina Vituščanka: Ši paroda skirta Černobylio katastrofos metinėms. Paprastai tokius renginius daro kai būna jubiliejinė data, bet mes pamanėm, kad laukti nėra ko. Pokalbis apie Černobylį dabar – tai ne tik atminties pratimai, bet taip pat stipri metafora tam, kas vyksta su mumis dabar – metafora nesulaikomai jėgai, kuri mėto mus taip, kaip jai norisi, kuriai mes niekaip negalime padaryti įtakos. Tačiau paroda liudija apie tai, kaip baltarusiai pergyvena siaubingus dalykus, palikdami pėdsaką įpėdiniams – vaikiškus darbus, demonstracijų nuotraukas – ir tas pėdsakas kviečia gyventi nepaisant visko. Šioje parodoje jūs matote piešinius, sukurtus baltarusių vaikų, nukentėjusių nuo Černobylio. Jie buvo piešti parodai, įvykusiai 1990 metais Vokietijoje – ją organizavo aktyvistai, padedantys Černobylio vaikams – jie kvietė vaikus vasarą atvykti į Vokietiją, palaikė šeimas daiktais ir lėšomis. Šį darbą Tschernobylhilfe kolektyvas darė daugiau nei 30 metų. Sekantis vaikų vizitas buvo suplanuotas 2021 metais. Jis neįvyko. Mes papildėme parodą Baltarusijos pilietinio judėjimo fotografijos legendos Uladzimiro Sapahovo (1952-2012) nuotraukomis. Jei vaikų kūriniai parodo vaikišką žemės, oro ir gamtos nuodingumo įprasminimą su nesulaikoma ekspresija ir vaikiškai laisva forma, tai Sapahovo nuotraukose užfiksuoti suaugusiųjų įprasminimo bandymai – 90-tųjų demonstracijos „Černobylio kelias“. Tai vienos pirmųjų baltarusių pilietinės visuomenės masinių demonstracijų – galima sakyti, kad šiuose mitinguose ta visuomenė ir gimė. Nei darbuose, nei nuotraukose nėra jokio optimistinio aspekto. Nėra vilties, nėra tikėjimo. Yra nuoskauda, skausmas, pyktis, teisingumo reikalavimas. Mums šiandien šie jausmai labai pažįstami – tokie pažįstami, kad mes išmokome jų daugiau nebejausti. Mane ši paroda moko pykti iš visų jėgų, nenumaldomai, su žvėriška neviltimi. Kai žmogus perpildytas tokio pykčio, jis neturi kitos išeities, kaip veikti.